Gruodis – tai ne tik naujø liturginiø metø pradþia, bet ir artëjantis kalendoriniø metø pabaigos laikas, paskatinantis þmogaus prigimèiai taip bûdingà savo laikinumo apmàstymà. Þinoma, ir „Artuma“ adventà pasitinka ðiø svarstymø rimtyje. Taèiau, primenama numeryje, ðiuo simboliniu metø laiku, laukdami ir ruoðdami dvasià Kristaus Gimimo iðkilmëms, nors ir suvokdami þemiðkosios egzistencijos trumpumà ir trapumà, neturëtume pasiduoti liûdesiui. Juk svarbiausias gyvenimo ástatymas, pagal kurá bûsime teisiami, – tai Meilës ástatymas. O kuriame meilës kelio etape esame mes? Gilintis galima kartu su gruodþio „Artuma“, adventas – tinkamiausias susimàstymui laikas.

Šio numerio svarstymø atraminës temos – Meilë ir neapykanta. Bet „Artuma“ nebûtø „Artuma“, jei nepateiktø savo skaitytojams etiniø iððûkiø. „Ar meilëje gali bûti neapykantos?“, – klausia kun. Artûras Kazlauskas, kalbëdamas apie atleidimo iðbandymus. „Myli ar nekenèia savo vaikø emigruojantys tëvai?“ – gilinasi á seneliams auginti paliktø vaikø gyvenimà Gedas Malinauskas. Kokia ateitis laukia Lietuvos ðeimø? Konferencijos „Šeima – Baþnyèios ir valstybës pamatas“ komunikate primenama: „Meilë yra asmeninis ásipareigojimas ir visiðkas, laisvas atsidavimas, apimantis ne vien laisvà asmens iniciatyvà, bet ir pareigos dimensijà, – jame meilës pasidalijimas su sutuoktiniu ir gyvybës perdavimas sudaro visumà. Tokia meile grásta santuoka tampa asmens brandumo árodymu, nes tik brandûs asmenys geba ásipareigoti ir kurti tvirtà ðeimà, bendruomenæ ir valstybæ.“

Kun. Danielius Dikevièius aiðkina meilës prasmes Biblijoje: mylëti – tai ne tik savo artimui nedaryti nieko bloga, tai reiðkia ir aktyviai daryti jam gera! Ir daryti tai ne vadovaujantis savo þmogiðku supratimu, bet sekti Kristumi, kurio Meilë kaip að jus mylëjau visiðkai ir tobulai pranoksta meilæ kaip save patá. Apie Jëzaus pavyzdá ir ásteigtàjá Meilës ásakymà kaip akibrokðtà primena ir Tomo Vilucko tekstas: Senojo Testamento originalo tekste þodis „artimas“ reiðkë judëjà, giminaitá ar kaimynà, tad ði taisyklë nebuvo taikoma pagonims (ðiø buvo galima ir nekæsti). Taèiau, pasirodo, Meilës ir neapykantos opozicijoje (neapykantà juk ðiek tiek gebame atpaþinti…) ásiterpia visiðkai netikëtas rakursas, skatinantis naujai þvelgti á savo gyvenimà, savo elgesá: pasak pal. Jono Pauliaus II, Meilës prieðybë yra ne neapykanta, bet vartojimas. Jam antrina ir Simonas Bendþius, primenantis, jog Meilë – ne koks produktas, bet kelionë.

„Artumos“ skaitytojams jau gerai paþástamas Christopheris Westas tæsia Jono Pauliaus II Kûno teologijos aiðkinimà. Šio numerio akiratyje – fizinio intymumo riba, leistina draugaujant ir susiþadëjus. Pasak jo, be Kristaus visada liksime ástrigæ egoistiniuose polinkiuose, áprotyje kitus vartoti ir ið neþinojimo toliau bûsime linkæ tai klaidingai vadinti „meile“. Na, o santûraus ir tyro elgesio santuokoje pavyzdþiø toli ieðkoti nereikia: meilaus sutarimo galime pasimokyti ið Stasio Šalkauskio ir jo þmonos Julijos gyvenimo.

„Mylëk! O kita bus pridëta“, – savo straipsnyje sako Dalia Lukënienë, tikinti, jog tvirtai tikintieji ir mylintieji ir þemëje ras…Dievo karalystæ! Kitaip tariant, Meilë – visada vaisinga; apie tai primena ir kun. Kæstuèio K. Briliaus tekstas ðeimoms. Tradiciðkai psichologë Zita Vasiliauskaitë negaili gyvenimiðkø patarimø: kaip neapykantà atpaþinti ir kaip nuo jos apsisaugoti, o svarbiausia – iðvengti neapykantos sau, nepasitenkinimà kai kuriomis savo savybëmis iðnaudojant kaip stimulà jas pakeisti patrauklesnëmis. Praktiniais patarimais ir toliau skaitytojus gelbsti gydytojas Petras, ðákart apie fizines kliûtis meilei. Moterys dalijasi mintimis apie kûdikio gimimà; Paul Lemoine – savo patirtimi auklëjant vaikus pasitikëjimu ir dràsinimu.

Mûsø Dievas yra Tëvo, Sûnaus ir Dvasios bendrystë, tad þmogui, sukurtam pagal Jo paveikslà ir panaðumà, labiausiai dera bendrauti. O ar gali bûti ástabesnis laikas bendrauti nei ðv. Kalëdos? Tad bendraukime ir dþiaukimës, laikui atëjus. Lai gimsta ir auga Dievo Karalystë mumyse! Árodykime savo meilæ Dievui mylëdami þmones!

Rûta Lazauskaitë